Jei norit lėto, mąslaus ir gražaus filmo apie pasaulio pabaigą, be zombių, atominių bombų ar žemę sprogdinančių ateivių – „Melancholija“ bus kaip tik jums. Filmas padalintas į dvi dalis – aikštingos depresantės Justinos vestuvių ceremoniją ir paskutines pasaulio gyvavimo dienas jos sesers dvare. Kuo arčiau pasaulio pabaiga, tuo ramiau jaučiasi Justina ir tuo didesnį stresą patiria aplinkiniai. Visi daro klaidų, elgias nenuosekliai, vieni kitus skaudina, bet galiausiai, aišku, miršta. Vaidyba puiki, veikėjų elgesys tikroviškas, vaizdai pasakiški, o stebėti tą paniką, netikras viltis išgyventi, desperatiškus bandymus apgauti save ir kitus yra tikrai įdomu. Tačiau pats paskutines pasaulio dienas leisčiau tikrai ne ašarotom akim per lietų po tuščių rūmų sodą lakstydamas.

8/10

Anonsas / Obuolys X-76 / IMDb 7,4 / Metacritic 80 / Rotten Tomatoes 78 / Read more »

Tai – žiauriai chaotiška, neaiški, pikta, juoda ir chaotiška komedija apie kasdienį politikų gyvenimą. Ir taip, žodis „chaotiška“ dukart paminėtas ne be reikalo, nes iki pat filmo galo taip ir nesuprasi, kas yra kas, kam dirba, kuo tiki ir už ką pasisako. Jei filmo kūrėjai norėjo mums pasakyti: „jo, tie politikai nesupranta, ką daro, bet jūs į tai nesigilinkit, nes tuo labiau nesuprasit, todėl ir nebandykit, ir, išvis, eikit geriau pasitūsint“ – jiems pasisekė. Už stiprų įspūdį reikia dėkoti pseudodokumentiškam operatoriaus stiliui, absurdiškoms, bet tikėtinoms situacijoms, ryškiems charakteriams, smulkiai niekšiškiems poelgiams bei daugybei buitiškų smulkmenų. Tai tokia juoda satyra, kad turėtų patikti visiems – ir politikos mylėtojams, ir jos niekintojams. Jeigu tik jiems pavyks spėti su filmo tempu – britai žodžius spjaudo kaip kulkosvaidžio kulkas, veiksmo vietas keičia kas penkias minutes, o „chaotiškumą“ trečią kart miniu tikrai ne be reikalo.

7/10

Anonsas / Obuolys X-73 / IMDb 7,5 / Metacritic 83 / Rotten Tomatoes 94 / Read more »

Tai filmas apie moterį, kuri nusprendžia nuklonuoti žuvusį mylimąjį ir jį pasigimdyti. Vienas tokių filmų, apie kuriuos išgirdęs, tiesiog negali nepažiūrėti – dvelkia lengvu nukrypimu nuo normų, tema (klonavimas) yra gana aktuali, o situacija  - kontraversiška ir ganėtinai įtikinama. Vienžu, jei jau drįsai kažką tokio statyti, erdvės pasireikšti yra daugiau, nei reikia. Ir vokiečiams tą daryti visai sekasi. Pradžia, kaip pradžia – lėta, nuosekli, tvarkinga, šilta ir ne per saldi. Bet, aišku, visos įdomybės prasideda vėliau, kai sūnus pradeda augti. Nuolatos jauti tokią nepatogią erotišką įtampą, disonuojančią su statiškais vaizdais ir lėtu istorijos pasakojimu. Ir filmas galėtų būti vertas dėmesio vien dėl jos – keistų vaiko ir mamos dialogų, atrodytų, nekaltų, bet žinant priešistorę, balansuojančių ties neapibrėžta meilės vaikui ir meilės mylimajam riba. Nekasdienių situacijų dažnėja, veikėjų jausmai kinta ir kaista, o režisierius spėja ir papildomų temų, kaip kad prietaringumas ar tolerancija, paliesti. Šaunus darbas, suteikiantis kažkokį keistą, kiek kryptelėjusį pasitenkinimą ir gerą temą ilgoms diskusijom – po filmo yra apie ką pašnekėti. Kažką panašaus, bent jau moralinių aspektų nagrinėjimu, daryti bandė Vincenzo Natali su savo Splice, bet būtent, kad tik bandė.

8/10

Anonsas / Obuolys / IMDb 6,4 / Metacritic / Rotten Tomatoes 67 / Read more »

„Snoutaunas“ yra pilkas, niūrus bei slegiantis nuo pirmų iki paskutinių akimirkų. Ir dar labai realus – viskas, ką matai, atrodo nesuvaidinta, o tiesiog ištraukta iš tų nelaimingų priemiestelėnų gyvenimo. O jie tikrai nelaimingi. Pavyzdžiui, pagrindinis veikėjas – gyvena ties skurdo riba, iš pradžių yra prievartaujamas fiziškai, o vėliau – psichologiškai. Taip ir nenusišypso nėkart per visą filmą. Bet yra šiame filme ir teigiamų dalykų – puikus soundtrack’as, nuostabi vaidyba, stiprūs charakteriai, tvarkingas siužetas ir žiupsnis pamokymų: sužinai žmogus, kaip gerai gyveni ir kur geriau neemigruoti. Ir kad žudikai maniakai ne visada laksto kruvinais marškiniais po gatves – labiau tikėtina, kad tai bus linksmas ir smagus bičas, kuris vaikus moko važinėti motociklu, o jų tėvus vaišina alumi.

8/10

Anonsas / Obuolys / IMDb 6,7 / Metacritic 66 / Rotten Tomatoes 87 / Read more »

Jau senokai teko žiūrėti filmą, kuris būtų suteikęs tiek gerų emocijų. Airių „Sergėtojas“, matytas Kino Pavasaryje, yra tiesiog nuostabus. Filosofiškai nusiteikęs vietinis policininkas svaiginasi alumi ir LSD, bando susitaikyti su mintimi apie mirštančią motiną, sprendžia žmogžudystės bei narkotikų kontrabandos bylą, džiaugiasi savaitgaliu su prostitutėmis ir, būdamas juodaodžio FTB agento kompanijoje, dalinasi velniškai smagiais rasistiniais pokštais. Šio filmo nepavadinsi nei drama, nei trileriu, nei komedija, nes čia organiškai ir natūraliai persipina visi žanrai – savo tempu ir nuotaika jis gal kiek primena „In Bruges“ . Be puikios atmosferos ir nekasdienio siužeto, čia rasite ir gyvus dialogus, ir tūlo vakarų airio buitį, ir neįtikėtinai gerai sukurtus bei išvystytus charakterius. Kai kuriuos jų režisierius sugeba perteikti vos per keliolika sekundžių, o žavūs jie visi – ir geriečiai, ir blogiečiai, ir atsitiktinis dvylikmetis narkomanas. Fantastiškas filmas, tikrai.

10/10

Anonsas / Obuolys / IMDb 7,3 / Metacritic 78 / Rotten Tomatoes 95 / Read more »

Nesu iš tų, besipiktinančių žiaurumu kine. Yra tikrai gerų žiaurių filmų, kurie prispaudžia ne tik vaizdu, bet ir ciniška filosofija bei erzinančia psichologine įtampa. „Aš regėjau šėtoną“ turėjo būti vienas tokių – kritikai negailėjo liaupsių, o festivaliai – apdovanojimų. Pagrindo geram filmui čia tikrai buvo – teisingas baudėjas pamažu virsta žvėrimi, įpinta ir šiokia tokia beprasmybės tematika, ir kraujo nemažai, ir net pora piktų pokštų įterpta. Lyg ir koks aštuonetas šviestųsi. Tačiau nors viskas atrodo buitiškai ir vizualiai įtikinamai, kad kraujas paveiktų pritrūksta psichologinio pagrindo. O tuomet filmo trukmė kerta jam per pakinklius, vietinių logika nuspiria jį ant žemės, o vimdančios Holivudui, ne Korėjos kinui, būdingos klišės pribaigia bet kokį norą skirti aukštesnį nei vidutinį balą. Pinigų išleistų bilietui negaila – gerų akimirkų tikrai buvo, bet jei norit panašios istorijos ir įtampos, rinkitės Chaser, jei kraujo – Serbišką Filmą ar Kankinius, jei beprasmybės – Funny Games.

5/10

Anonsas / Obuolys / IMDb 7,8 / Metacritic 67 / Rotten Tomatoes 79 / Read more »

Oi, kaip šitas filmas prašosi pripažinimo. „Dar vienas šizovas azijietiškas trileris“ ar „visiškas nukrypimas“ - tokių frazių laukta, negali nejusti kaip dėl tokio apibūdinimo plušo filmo režisierius su komanda. Vaikai žudikai, keršyjanti mokytoja, paauglių žiaurumas – atrodo, yra visi reikiami elementai. Bet filmas iki padoraus taip ir nedatraukia. Lieka keistoko japoniško wannabe psichologinio trilerio pakopoje ir per norą pamandravoti veltui iššvaisto neblogą istoriją. Panelė mokytoja Moriguči per paskutinę savo pamoką prieš išeinant iš darbo pasiguodžia dėl nužudytos keturių metų dukros ir du savo mokinius įvardija žudikais. Visas filmas – jos veiksmo pasekmės, pasakojamos iš kelių skirtingų veikėjų perspektyvos. Siužetas toks, iš kokio Chan-Wook Park ar Takeshi Kitano būtų susukę kraują stingdančius trilerius, bet naujokas Tetsuya Nakashima viską pateikią kaip prabangų, bet mėgėjišką muzikinį vaizdo klipą – prislopintos spalvos, sulėtinti vaizdeliai, nuolat grojanti muzika ir nulis emocijų. Viskas taip lėta, sterilu ir atitraukta nuo žiūrovo, kad šiam visiškai nusispjaut, ar vietinis japonas tepasi sumuštinį, ar pjausto nekaltas nepilnametes.

5/10

Anonsas / Obuolys / IMDb 7,8 / Metacritic / Rotten Tomatoes 80 / Read more »

Lietuviai, matyt,  išsigando, kad veiksmo filmas pavadinimu “Saugus prieglobstis” tūlam tautiečiui bus neįkertamas, tad leido sau jį sutrilerinti. Dabar jau visiems bus aišku, kad veikėjai čia šaudysis ir prieglobsčio neras. Tą jie ir veikia – šaudo, gaudo, laksto, važinėja mašinomis, rėkia ir nervinasi. Kartais Ryan Reinoldsas dar bando pavaidinti kenčiantį įsimylėjėlį, o ponas Frostas, negailestingiausias išdavikas agentas, – sugrįžti į doros kelią, bet jiems sekasi abejotinai. Užtat veiksmo trilerio daliai – visai ne. Gal ji kiek ir atspindi režisieriaus fantazijos stoką, tačiau žiūrisi smagiai, pačio filmo tempas geras, viena scena greitai keičia kitą, nuobodžiauti laiko nėra, ir kai akių nebado loginės klaidos – agentų Afrikoj nėra, bet vis tik yra – viskas atrodo gana neblogai. Šiokios tokios egzotikos suteikia ir filmo erdvė – PAR, kadangi vietos policininkai tampa trečiąja jėga, persekiojančia ir geriečius, ir blogiečius.

6/10

Anonsas / Obuolys X-X / IMDb 7,0 / Metacritic 52 / Rotten Tomatoes 54 / Read more »

Stebėdamas pirmąsias šio filmo minutes vos susilaikiau jo neišjungęs – jokios įtampos, primityvūs dialogai ir debiliška komiksinė dvikova. Gero – tik išskirtinis, visiškai nukomiksintas ir gana neblogas vaizdas. Panašus į „Nuodėmių miestą“ - aišku, ir režisierius tas pats. Vėliau filmas įsivažiuoja, nors ir ne tiek, kiek norėtųsi. Šiaip tai istorija pasakojama nuobodžiai, veikėjai vaidindami persistengia (aišku, komiksas, taip reikėjo), siužetas belekoks, o į jį įterpta meilės istorija apskritai grašio neverta. Bet viską gelbėja būrys gražių ir stilingų moterų bei kažkokios netyčinio sarkazmo akimirkos. Žinot, kaip filmuose vaikams visada būna pora pokštų skirtų suaugusiems? Čia panašu – kartais pastebi, kaip filmo kūrėjai pašiepia patį filmą, pasityčioja iš kokio stereotipo ar dar ko, bet tai neužtrunka, o tada grįžtame prie eilinio nuobodoko dialogo ar veiksmo scenos. Vienžu, „Nuodėmių miestas“, tik be įtampos, be pykčio, be atmosferos ir be prasmės, tik su žaviomis moterimis, keletu pokštų ir pavydėtinu Samuelio paltu filmo atomazgoje.

5/10

Anonsas / Obuolys / IMDb 4,8 / Metacritic 30 / Rotten Tomatoes 18 / Read more »

Tiek kritikų vertinimai, tiek patrauklus aktorių sąrašas, tiek stilingi ir mandri filmo plakatai žadėjo, kad šis kūrinys neįsimenamu pavadinimu bus mažų mažiausiai neblogas. Kad jis neblogas – tai faktas, bet, velnias, jis tikrai galėjo būti geresnis. Pirmiausiai – dėl tempo. Iš pradžių lėtai besirutuliojantis veiksmas leidžia mėgautis vaidyba ir dėmesiu detalėms, bet filmui įpusėjus jis jau pradeda varginti, o pabaigoje – net ir erzinti. Aš žinau, kad esu išgyręs ne ką greitesnių filmų, kaip kad Valhalla Rising, bet juose dalykai atperkantys lėtumą nesibaigia arba neatsibosta ties septyniolikta minute. Kita bėda – vardų, vienodų kostiumuotų šnipų, mini siužeto linijų ir kitos velniavos kiekis. Čia visko tiek daug, kad pusę filmo iki galo nesigaudai, kas yra kas, kodėl ir kaip. Tad atsekti visus galus, įsiminti vardus ir apskritai žiūrėti šį filmą gali būti darbas. Bet jei netingit padirbėti, tai bus visai įdomu – nes Smailio (pagrindinio veikėjo linksma pavarde) tiriama paslaptis yra tikrai massive – supinanti ir išpinanti skirtingas šalis ir ištisus gyvenimus. Beje, jei jums Oldman’as tinka kaipo pagrindinis herojus, labai rekomenduoju pažiūrėti Mišką, kuriame jis tikrai sublizga.

6/10

Anonsas / Obuolys / IMDb 7,3 / Metacritic 85 / Rotten Tomatoes 84 / Read more »